Svetaines struktura
2021-05-06

Rojaus sodai

2021-04-28

molis8vaizdas 1

Straipsnis MK

Daugiau skaitykite čia

Daugiau žiūrėti čia nuo 5:32

Gera atrasti ir pasidalinti

 

„ Namo rugeliai, oi namo                                                  

 Išsiuliojot an lauko.“                                                

 

Description: C:UsersMokytojasAppDataLocalMicrosoftWindowsINetCacheContent.Wordvaizdas 2.jpgSenolių dainuotos dainos žodžiais 2021 m. balandžio 2 d. buvo atidaryta mano darbų (šiaudinių sodų) autorinė paroda gimtajame mieste, Kėdainių kraštotyros muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name. Parodą galima aplankyti iki gegužės 14 d.

Sodas - ypatinga  poilsio ir darbo dermė, vidinės harmonijos šaltinis. Tai savęs atradimas ir suvokimas, pozityvios ateities perspektyva.

Gimiau nepaprastai gražiose Lietuvos vidurio lygumose, Kėdainiuose. Nuo mažumės girdėjau močiutės pasakas, dainas, mačiau jos nėrinius, rankdarbius, kurie atmintyje paliko neišdildomus įspūdžius. Tad suprantama, kodėl pamilau meną, muziką, liaudies dainą, šokį ir šiaudinius sodus. Baigiau Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau muzikos magistro laipsnį, Lietuvos edukologijos universitete edukologijos bakalauro laipsnį.  Nuo 1993 m. dirbu šioje mokykloje ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje dorinio ugdymo (etikos) vyr. mokytoja. Savo gyvenimo kelyje sutikau labai daug puikių, nuostabių žmonių, iš kurių mokiausi Meilės, Gerumo, Kantrybės, Tikėjimo, Vilties, Darbštumo. Šiuo metu esu folklorinių ansamblių ,,Tyklė”, ,,Griežikai” dalyvė, vadovavau ansambliui ,,Riduola”, o dabar ,,Kadagio” ir ,,Rasodos” vadovė. Dalyvauju konferencijose, ruošiu edukacinius seminarus apie etines ir etnines sąsajas lietuvių kultūroje. Nuo 2017 m. pradėjau auginti (rišti) šiaudinius sodus. Aktyviai dalyvauju parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Mano mokytojos ir globėjos, iš kurių išmokau sodų rišimo paslapčių, buvo mano mama, taip pat tautodailininkė Marija Liugienė, Bronislava Gricienė. M. Liugienė pastebi, kad „žvelgiant į sodą kyla filosofinės mintys: sodas pradedamas kurti, auginti nuo „dvasios“, t. y. trikampių. Vėliau atsiranda „materija“ – pirmas kvadratas, dar toliau sodui augant didėja ir „materija“, ir „dvasia“, kol pasiekia savo didžiausią perimetrą. Toliau einama mažėjimo, nykimo link. Baigiasi vėl „dvasia“: tais pačiais keturiais trikampiais, sueinančiais į vieną tašką. Ta schema galioja ir visatai, ir žmogui, ir bet kokiam gyvam organizmui: viskas atsiranda, vystosi, pasiekia pilnatvę, paskui pradeda mažėti, nykti. Štai kokią mintį perteikia sodo forma“. Iš visų tautos dekoratyvinės dailės rūšių sodas yra paslaptingiausias, mistiškiausias. Jis perteikia senovės lietuvių dvasinio pasaulio pajautimą, mąstymo, vaizduotės jungtis. Tai šventą, sakralinę prasmę turintis mūsų protėvių dvasinis ir materialus palikimas. Sodai buvo rišami svarbiausiems žmogaus gyvenimo įvykiams, šventėms: gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms, Velykoms. Jie kabinami virš šventinio stalo namuose, prie kurio susirenka visa šeima. Šiaudinis sodas, surištas iš rugių, simbolizuoja sodą, namus, gimtą lizdą, į kurį stengiamės visi sugrįžti , kurį saugo mirusiųjų protėvių vėlės. Jo geometrinė struktūra atspindi pasaulio darną, tvarką ir harmoniją. Tai jungtis tarp praeities ir ateities, sena ir nauja. Pastaruoju metu sodai dažnai tampa įvairios paskirties  patalpų, interjero puošybos dalimi. Įvairiose Lietuvos vietose sodas vadinamas skirtingai: liktorius, voras, pajonkas, žarondėlis, reketukas, rekėžis, karulis, dangus, rojus. Panašius sodo atitikmenis turi ir kitos tautos: bulgarai, čekai, gudai, latviai, lenkai, rusai, slovėnai, suomiai, ukrainiečiai.

Anot etnokosmologo Jono Vaiškūno: „ žmogus, pasitelkdamas sodo vaizdinį, siekia savo tapatybės, savo paskirties pasaulyje suvokimo bei pajautimo, o per tai ir vidinių galių skleisti aplink save dievišką darną.“

Rėmėjai

Kunigas daktaras
Hans Friedrich Fischer

Karoso logo

 

Ponia Valdereza Lenktaitis