Svetaines struktura
2018-12-16

Didysis moksleiviško šokio teatriukas

2011-11-11

Vilniuje yra nemažai įvairių teatrų. Ar daug, ar nedaug žmonių juos
lanko, sunku pasakyti. Bet kai vyksta spektakliai M.K.Čiurlionio menų
mokyklos Šokio teatre, su bilietais būna striuka. Su vietom - irgi.
Gal dėl to, kad mažieji spektaklių dalyviai turi tėvus, tetas, dėdes,
senelius. O gal greičiau, kad teatre ir labai jauku, ir labai gražu.
Ar tikrai taip, "Vakaro žinios" klausia  mokyklos direktorių Romualdą
Kondrotą.

Albertas ANTANAVIČIUS,
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

     Šokio teatrui jau dveji metai.  Už Europos struktūrinių fondų pinigus
per rekordiškai trumpą laiką - per 9 mėn. - buvo pastatytas mokomojo
Šokio teatro pastatas. Teatro scena yra nepaprastai didelė, o žiūrovų
salė gana maža - vos 480 žmonių telpa. Žinoma, turime dideles
pretenzijas į tikrą teatrą.


Kas ir kiek žmonių dirba Jūsų teatre?

     Jame daugiausia talkininkauja mūsų mokiniai. Be mokinių talkos mums
būtų sunku. Suaugusiųjų kaip ir nėra; arba jie - mūsų buvę mokiniai.
Moksleiviai geranoriškai dirba ir visose teatrą aptarnaujančiose
sferose - kaip čia pasakius, semiasi gyvenimiškos ir darbinės
patirties: tiek drabužinėje, tiek prižiūri salę, sceną. Mes
džiaugiamės, kad vaikai, studijuojantys meną nesibaimina paprasto
darbo. 

O kokius tikslus keliate savo teatrui?

     Žinoma, pirmiausia jis tarnauja mokslui, mokymuisi. Bet vienas iš
pagrindinių mūsų tikslų - vaikiški spektakliai, atliekami vaikų; arba
adaptuoti spektakliai. Šiuo metu mes rodome tris spektaklius ir
ruošiamės ketvirtam. Tai "Piteris Penas", "Kopelija", "Kitas
pasaulis". Kovo 20 d. įvyks "Baltaragio malūno" premjera.

Kokios problemos aktualesnės Jūsų teatrui?

     Aišku, ypatingų pajėgų mes neturime. Teatrą kamuoja pastatyminės
problemos, kurias sprendžiame kiek kitaip nei įprastuose teatruose.
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad tikrai turime nepaprastai gerą dangą
šokti ir kad  šokėjai vargiai ras geresnes sąlygas nei čia. Teatras
pastatytas  prie Baleto mokyklos, kurioje baleto šokėjas gali
pasiruošti, nusigrimuoti ir ateiti į sceną vaidinti, šokti. Iš 130
moksleivių, besimokančių Baleto skyriuje, scenoje vienu metu -
masinėse scenose - būna iki 70-80 vaikų. Tai vaikams - nepaprasta
praktika. Kita vertus, teatras yra labai sudėtingas šokėjams, nes
žiūrovas sėdi labai arti šokėjo ir mato kiekvieną - net ir patį
mažiausią - broką, kurį šokėjas gali padaryti; ir tai yra
milžininkiška atsakomybė šokėjui, moksleiviui, tad jis stengiasi šokti
ypatingai gerai. Kai vaikas pašoka mūsų scenoje, jam šokti Operos ir
baleto teatre būna gana lengva - ten scena nuo žiūrovų tolokai. Mūsų
teatro scenos danga yra unikali dar ir tuo, kad padeda išvengti
traumų; nors  visiškai niekam to niekad nepavyks, bet čia mokymo
įstaiga ir vaikams ji tikrai padeda šokti saugiau.

Vaikų šokio teatras... gal reikėtų jį vadinti šiek tiek švelniau?

     Aišku, jį reikėtų vadinti mažybiškai, gal teatriuku, ar kaip kitaip;
bet jo užmačios yra kaip labai rimto teatro. Tikimės, kad ateityje
mūsų mokiniai turės galimybę statyti ne tik atskirus šokius, bet ir
ištisus spektaklius. Tikiu tokia ateitim. Kol kas dabar vaikams
realizuoti savo kūrybinius pastatyminius sumanymus gana sudėtinga. Tam
reikia į mokymo programą įvesti specialią discipliną, kad vaikai,
baigę mokyklą ir įgiję baleto artisto diplomą, save galėtų parodyti ir
kaip statytojai. Tokia ir buvo šio teatro idėja: suteikti galimybę ne
tik klasikiniam baletui, bet ir šiuolaikiniam šokiui.  Nuo šių metų
mes turime šiuolaikinio baleto grupę, kuri ruošia artistus ne tik
Vilniui, bet kitiems miestams.

Pasakykite keletą žodžių apie spektaklių choreografus, režisierius, repertuarą.

     Vytautas Brazdylis pastatė "Piterį Peną" (kompozitorius Laimis
Vilkončius), "Kopeliją" (kompozitorius Leo Delibes) ir "Baltaragio
malūną" (kompozitorius Večiaslavas Ganelinas). "Kito pasaulio"
(pagal "Depeche Mode" muziką) pastatyminės dalies režisierė Marija
Simona Šimulynaitė; ji baigė mūsų mokyklą, paskui mokslus Estijoje,
dirbo Suomijoje, dabar grįžo pas mus ir, subūrusi mūsų buvusius
mokinius, kurie ieško naujų išraiškos būdų ir formų, sėkmingai bei
kūrybingai dirba mūsų Šokio teatre. Spektakliai mūsų teatre vyksta
dažniausiai laisvadieniais - ir vaikams paprasčiau, netrukdomos
pamokos, mokslas, ir žiūrovams patogiau.

Ir paskutinis klausimas apie pagrindinį visų rimtų teatrų akcentą -
bufetą. Kas tai Jūsų teatre?

     Bufetas, žinoma, (juokiasi) yra teatro vizitinė kortelė. Kadangi
Operos ir baleto teatre dirba kavinė, tai ir pas mus dirba ta pati
kavinė, tad ir mūsų bufete šokoladas  nenusileidžia savo kokybe
"Operos" kavinės šokoladui. Aišku, ko nėra šiame teatro bufete, tai
alkoholio - ten, kur mokiniai, jo niekaip negali būti. O šiaip sąlygos
- kaip normalaus teatro bufete, yra visko, kas leistina ir galima
mokiniams.

Rėmėjai



Kunigas daktaras
Hans Friedrich Fischer


 



Ponia Valdereza Lenktaitis 


karoso

 

 S.Karoso labdaros ir paramos fondas


15min-logo


UAB 15min


LRT kultura

 

LRT Kultūra